Man vis dar nekyla ranka fotografuotis, ar rašyti. Pastaruoju metu vis labiau kamuoja klausimai iš serijos "kam čia puoštis, kai Sirijoj vaikus nuodyja." Tiesiog atrodė toks tuščias dalykas tuo žavėtis, save fotografuoti ir laukti aikčiojimų iš žiūrovų.. Tačiau šiandien eidama į darbą šiek tiek atsakiau sau šitus klausimus. Grįžtant prie esmių esmės, norint kurti gėrį pasaulyje, reik juk pradėti nuo savęs, ar ne? O tam, kad kurti, reikia turėt įkvėpimo. O jeigu mane, miesto vaiką, labiau įkvepia drabužių deriniai, nei gamta, (kuri šiuo metu mane labiau žlugdo, nei įkvepia), tuomet drabužių derinimas nėra tuščias užsiėmimas. Žinoma, kad jis yra menkas plačioje gyvenimiškų dalykų skalėje, tačiau mažos smulkmenos, kurios įkvepia, kartais gali padėti ištverti sunkias psichologiškai lietuviškas žiemas. O tai JAU laimėjimas.
Kol aš plaukioju klausimuose/atsakymuose, mano šauni bendražygė Olesia nestovi vietoje ir ėmė rašyti tinklaraštį. Labai sveikinu su profesiniu užsispyrimu ir tikiu, kad dar daug darbų bus nuveikta darbščiosios Olesios ir dar daug tikslų bus pasiekta. Paminėsit mano žodį.. :)
Kol aš plaukioju klausimuose/atsakymuose, mano šauni bendražygė Olesia nestovi vietoje ir ėmė rašyti tinklaraštį. Labai sveikinu su profesiniu užsispyrimu ir tikiu, kad dar daug darbų bus nuveikta darbščiosios Olesios ir dar daug tikslų bus pasiekta. Paminėsit mano žodį.. :)
