Man vis dar nekyla ranka fotografuotis, ar rašyti. Pastaruoju metu vis labiau kamuoja klausimai iš serijos "kam čia puoštis, kai Sirijoj vaikus nuodyja." Tiesiog atrodė toks tuščias dalykas tuo žavėtis, save fotografuoti ir laukti aikčiojimų iš žiūrovų.. Tačiau šiandien eidama į darbą šiek tiek atsakiau sau šitus klausimus. Grįžtant prie esmių esmės, norint kurti gėrį pasaulyje, reik juk pradėti nuo savęs, ar ne? O tam, kad kurti, reikia turėt įkvėpimo. O jeigu mane, miesto vaiką, labiau įkvepia drabužių deriniai, nei gamta, (kuri šiuo metu mane labiau žlugdo, nei įkvepia), tuomet drabužių derinimas nėra tuščias užsiėmimas. Žinoma, kad jis yra menkas plačioje gyvenimiškų dalykų skalėje, tačiau mažos smulkmenos, kurios įkvepia, kartais gali padėti ištverti sunkias psichologiškai lietuviškas žiemas. O tai JAU laimėjimas. 
 Kol aš plaukioju klausimuose/atsakymuose, mano šauni bendražygė Olesia nestovi vietoje ir ėmė rašyti tinklaraštį. Labai sveikinu su profesiniu užsispyrimu ir tikiu, kad dar daug darbų bus nuveikta darbščiosios Olesios ir dar daug tikslų bus pasiekta. Paminėsit mano žodį.. :) 

Šiandien eidama namo galvojau, kad iš esmės mūsų apsirengimą lemia keli skirtingi poreikiai kažkaip atrodyti, kurie kiekvienas traukdamas į save suformuoja galutinį rezultatą - derinuką. Tų "poreikių atrodyti" (nežinau kaip kitaip pavadinti) išskirčiau kokius penkis: 
1. Poreikis atrodyti seksualiai (vyrų akims)
  1-2. Poreikis atrodyti kietai
2. Poreikis atrodyti gražiai (moterų akims)
3. Poreikis atrodyti/jaustis patogiai (sau)
4. Poreikis atrodyti intelektualiai(orginaliai) (kitų protams)
5. Poreikis atrodyti iššaukiančiai (kad mane pamatytų)
 
Ir kalbu čia tik apie tuos derinukus, kuriuos išsirenkame neįtakojami jokių išorinių veiksnių (aprangos kodo darbui, vakarėliui ar kažkaip panašiai), kurie gimsta esant visiškai laisvei. O taip pat norėčiau pabrėžti, kad kalbu tik iš "moters kailio", nes į vyryškąjį dar nespėjau įsijausti, nors kažkas panašaus jiems irgi galioja :)  O taip pat o taip pat norėčiau pasakyti, kad rašau su šlakeliu ironijos, nereikia visko priimti labai rimtai :) 

Sulaukiau pirmo "pikto" komentaro naujajame blog'e. Komentaras sukelė daug minčių. Sako, kad neorginalu čia pas mane viskas. Visų pirma, reikia apsibrėžti, kas tas orginalumas kasdieninėje išvaizdoje?
Dažnai mane stebina žmonės po eilinių atsiprašant "štampovkių" nuotraukomis rašydami, kad jos(jie) esančios labai orginalios. Atidžiau pažiūrėjus matosi, kad batai tie patys, kaip visur, tašės tos pačios kaip visur, žiedai tie patys kaip visur, šukuosena, tokia kokią rekomendavo trečios eilės svarbumo mados savaitraštis ir taip toliau ir panašiai. Nuo galvos iki kojų naujausiomis parduotuvės prekėmis apsitaisę ir va čia tai jau orginalu žmonėms. Ghm....   
Man orginaliai atrodo štai kas: http://avantgardien.tumblr.com/ Orginaliai, nes niekur daugiau nemačiau taip. Žmogus stebuklas. Tai nėra objektyvi orginalumo sąvoka, nes galbūt tas jaunuolis kopijuoja/inspiruojasi iš kažko kito, ko AŠ nesu mačius, tačiau mano akimis tai visiškas standartų laužymas = orginalumas, UNIKALUMAS.  Anyway, grįžkime prie jaunuolio iš AvantGardien. Jetaus, jis prisideda tikrų rožių žiedų į savo sportbačius-sandalus!! O dabar pagalvokite, kas jam atsitiktų Lietuvoje. Kokios stiprybės turėtų būti žmogus, sugebantis atlaikyti kasdieninę PASTOVIĄ kritiką, kuri pasireiškia, ne tik komentarais po įrašu, bet ir neverbaliniais kanalais: žvilgsniais, surauktomis nosimis, šnypštimais ir taip toliau.  Būti orginaliu, reiškia būti nekenčiamu. Jei esi kažko pradininkas, jei rodai naujoves - tavęs nekenčia. Lietuviai tiesiog neperneša kitokių nei jie. Neleidžia jiems kvėpuoti. Pyksta, niršta ir KOVOJA. Ir ta kova apima labai daug, ne tik Orginaliai besirengiančių spaudimą, bet ir kitaip mąstančių spaudimą. Tik ginkdie neišsiskirk! Tik ginkdie nekelk bangų, nes nukentėsi. Kažkaip atrodo to išmokina mus jau nuo mažų dienų. Po to bijome ir nuomonę viešai, ne anonimiškai, pasakyti ir argumentus galvoje tvarkingai susidėlioti. Viskas taip primityviai "patiko" - "nepatiko", kas iš tiesų pasikapsčius reiškia "atitiko bandos lygį" ar "iškrito iš bandos konteksto". O atsakyti sau "kodėl" ar dargi pabandyti įsijausti į kito žmogaus aplinką ar mąstymo logiką yra neįmanomi uždaviniai. 
Kalbant apie save ir savo išvaizdą jau nebepretenduoju į orginalios etiketę. Nesu aš orginali. Nėra man tikslas rengtis orginaliai.  Tam, kad išties būtum ORGINALI, reikia skirti labai daug laiko ir labai daug jėgų. Ir ne, ne pinigų. :) Reikia būti tvirtai tikinčiu tuo, kad visokie žvilgsniai neišmuštu iš vėžių. Aš jau to šiek tiek atsikandau. Būti orginaliai apsirengusiu Lietuvoje - skauda. Šiai dienai stengiuos būti tvarkinga. Noriu būti truputį "cool", truputį "menswear" ir truputį "ag". Trijų dalių formulė, kurią taikau kasdien. Kažkam patinka, kažkam nelabai ir nieko čia tokio. 
Šiuo straipneliu nenorėjau nieko įžeisti, jei taip pasijutote, atsiprašau. Norėjau tik, kad savęs paklaustumėte kitą kartą, o kas tas orginalumas iš tiesų. O kas tas grožis apskritai? Ar galima viską taip paprastai suskirstyti į gerą ir blogą, į gražų ir negražų, į orginalų ir neorginalų?